Kas padeda žmonėms tapti laimingais? Šis klausimas turbūt jaudino žmones visada. Kiek jau buvo bandymų atsakyti į jį, kiek išbandyta, patikrinta atsakymų? Kiekviename iš jų galima rasti dalelę tiesos ir pritaikyti tai savo gyvenime. Vienas iš variantų yra toks: laimės jausmas yra susijęs su šiltais, nuoširdžiais santykiais. Šių santykių buvimas žmogaus gyvenime yra vienas iš vidinės ramybės, vilties, saugumo šaltinių.
Santykiai
Žmogus siekiantis tik materialios gerovės, didesnio fizinio komforto negali jausti gyvenimo pilnatvės. Gerai vidinei savijautai reikia daugiau ir vienas iš aukštesnių žmogaus poreikių yra šilti, nuoširdūs santykiai. Tenka pripažinti, kad dabartinis mūsų gyvenimas neskatina tokių santykių kurti. Konkurencija, požiūris į kitą kaip į potencialų paslaugų ar prekių pirkėją, išstumia iš mūsų gyvenimo paprastą, nuoširdų ryšį. Vis aiškesnis tampa supratimas, kad tolimesnis mūsų vartotojiškos visuomenės vystymasis – tai kelias į nebūtį. Kokia prasmė iš materialaus komforto, jei viduje dingusi laimė? Man atrodo, kad viena iš išeičių – tai burtis į grupes, kurių pagrindas yra savitarpio palaikymas, nuoširdumas, kai nėra jokių paslėptų interesų, kada pagrindinis motyvas yra: esu su šiais žmonėmis, nes pasirinkau čia būti, nes mūsų visų vienas tikslas – tapti brandesniais, ugdyti savo Žmogiškąjį arba Dvasinį pradą.
Saviugda
Savęs ugdymas arba asmenybės augimas prasideda nuo savidisciplinos, mes mokomės disciplinuoti savo materialiąją dalį, savo gyvūno instinktus, savo egoizmą. Manau, jog be savidisciplinos neįmanoma lygiateisiškai apsijungti tarpusavyje, tokiuose santykiuose neišvengiamai kažkas ima dominuoti, kažkas jaučiasi išnaudojamas. Šis dėsnis galioja visuose santykiuose, pradedant šeima ir baigiant darbo kolektyvu. Vienintelė išeitis – kontroliuoti savo egoistinius impulsus ir jungtis tarpusavyje Žmogiškuoju arba Dvasiniu pagrindu, nes tikras Žmogiškumas ir Dvasingumas neturi nieko bendro su dominavimu, manipuliavimu, prievarta. Nuoširdžių santykių kūrimas gerai apsaugo nuo vartotojiškumo, konkuravimo atsiradimo, nes nuoširdumo nenusipirksi, nesukursi jėga ar manipuliacijomis. Kai grupės nariai ima kontroliuoti savo dominavimo, noro kritikuoti, manipuliuoti kitais impulsus ir visą dėmesį pradeda skirti tarpusavio palaikymui, supratimui, nuoširdaus santykio kūrimui, bendravimas iš destruktyvaus tampa konstruktyviu ir skatinančiu pozityvius pokyčius, sveikimą.
Grupė
Artimi, šilti santykiai padeda keistis, tobulėti, sveikti visiems, nepriklausomai nuo problemų sudėtingumo ir gilumo. Skiriasi tik laikas, kada ateina pokyčiai. Pvz: rasti išeitį iš konfliktinės situacijos paprastai pakanka keleto grupės susitikimų, kad įveikti depresinę būseną ir išmokti pozityviau mąstyti, kontroliuoti nerimą, paniką gali prireikti metų dalyvavimo grupėje, siekiantys giluminių asmenybės pokyčių greičiausiai turės padirbėti su savimi keletą metų.
Grupės trukmė – 10 mėnesių susitinkant kartą per savaitę po 1,5 valandos. Šioje grupėje yra daug laisvės, kiekvieną susitikimą mes patys renkamės, apie ką kalbėti, kokias temas paliesti. Grupės pradžioje kiekvienas narys pasidalina savo savijauta, norais ir grupės pabaigoje kiekvienas pasidalina savo jausmais ir įspūdžiais iš šio susitikimo. Likusį laiką, apie 1 valandą, vyksta laisvas pokalbis, kalba tie, kurie nori. Dažniausiai mes analizuojame, padedame vieni kitiems spręsti psichologines problemas, taip pat liečiame ir bendražmogiškas problemas, tokias kaip gyvenimo prasmė, kas yra žmogus, kaip pajausti savo sielą, Dvasinį pasaulį. Pradiniame grupės etape dažniausiai sprendžiame konkrečias psichologines problemas- kaip įveikti neigiamas emocijas: depresiškumą, nerimą, pyktį, vėliau vis dažniau prisiliečiame prie bendražmogiškų klausimų. Egzistensinių, pamatinių klausimų analizė atveria kelią giluminiams vidiniams pasikeitimams, taip mes stiprėjame kaip asmenybės ir įgyjame imunitetą prieš įvairias gyvenimo problemas.
Kartu ieškodami atsakymų į šiuos kiekvienam svarbius klausimus, siekdami suprasti, padėti vienas kitam, mes kuriame ir palaikome tarpusavio jausminį ryšį. Šis tarpusavio artumo jausmas mažina emocinius svyravimus, mažėja nerimas, baimė.
Protu neįmanoma pilnai pažinti kito žmogaus, protu galima tik įvertinti kito žmogaus išorines savybes, jo bendravimo ypatybes, išsilavinimą. Visuminis pilnas kito supratimas galimas tik per jausminį patyrimą, kai jauti kitą visybiškai, matai jo vidinę stiprybę ir silpnumą vienu metu. Grupės metu mes puoselėjame artumo jausmą ir mokomės jausti kitą, pirmiausia pamatyti kas mus jungia, o ne skiria. Šis išugdytas gebėjimas mums padeda gyvenime. Iš vienos pusės, kai jauti kitą žmogų, tampa labai sunku tave apgauti, nes, kad ir ką kalbėtų pašnekovas, tu jauti jo vidines intencijas, jo sąžiningumą. Iš kitos pusės, tampa daug lengviau rasti bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis, susidraugauti.
Pabaigai
Kai ilgesnį laiką koncentruojame dėmesį ties kito žmogaus vidiniu pasauliu, vyksta panašūs procesai, kaip ir meditacijos, relaksacijos metu. Mes kuriam laikui pamirštame savo problemas, nebekreipiame tiek daug dėmesio į savo mintis, todėl mažėja mūsų egocentrizmas, mes giliau atsipalaiduojame, mažėja minčių srautas. Dalyvaujant grupėje didėja atsparumas neigiamoms mintims ir emocijomis, gyvenime atsiranda daugiau stabilumo, pasitikėjimo savimi, mes žinome, kad per artimiausią susitikimą galėsime pasidalinti ir aptarti nerimą keliančias mintis ir, kaip jau buvo ne kartą, palengvės, mes kartu rasime būdą, kaip nepasiduoti, rasti išeitį.
Norėdami pakeisti save, savo gyvenimą, savo aplinką turime mokytis mylėti. Ši Tiesa yra tokia pat aktuali, kaip ir prieš tūkstančius metų. Jokie mokslo, technikos pasiekimai nepakeis darbo su savimi, savidisciplinos, mokymosi jausti ir gyventi šiuose jausmuose. Gebėjimas jausti, būti nuoširdžiu, mylėti yra duotas kiekvienam, taip pat ir laisvė rinktis prioritetus gyvenime. Galbūt, šis straipsnis ir kvietimas į grupę padės kažkam pasirinkti ir pasaulyje atsiras kiek daugiau žmogiškumo, tarpusavio šilumos ir, aišku, laimės.
Santykiai
Žmogus siekiantis tik materialios gerovės, didesnio fizinio komforto negali jausti gyvenimo pilnatvės. Gerai vidinei savijautai reikia daugiau ir vienas iš aukštesnių žmogaus poreikių yra šilti, nuoširdūs santykiai. Tenka pripažinti, kad dabartinis mūsų gyvenimas neskatina tokių santykių kurti. Konkurencija, požiūris į kitą kaip į potencialų paslaugų ar prekių pirkėją, išstumia iš mūsų gyvenimo paprastą, nuoširdų ryšį. Vis aiškesnis tampa supratimas, kad tolimesnis mūsų vartotojiškos visuomenės vystymasis – tai kelias į nebūtį. Kokia prasmė iš materialaus komforto, jei viduje dingusi laimė? Man atrodo, kad viena iš išeičių – tai burtis į grupes, kurių pagrindas yra savitarpio palaikymas, nuoširdumas, kai nėra jokių paslėptų interesų, kada pagrindinis motyvas yra: esu su šiais žmonėmis, nes pasirinkau čia būti, nes mūsų visų vienas tikslas – tapti brandesniais, ugdyti savo Žmogiškąjį arba Dvasinį pradą.
Saviugda
Savęs ugdymas arba asmenybės augimas prasideda nuo savidisciplinos, mes mokomės disciplinuoti savo materialiąją dalį, savo gyvūno instinktus, savo egoizmą. Manau, jog be savidisciplinos neįmanoma lygiateisiškai apsijungti tarpusavyje, tokiuose santykiuose neišvengiamai kažkas ima dominuoti, kažkas jaučiasi išnaudojamas. Šis dėsnis galioja visuose santykiuose, pradedant šeima ir baigiant darbo kolektyvu. Vienintelė išeitis – kontroliuoti savo egoistinius impulsus ir jungtis tarpusavyje Žmogiškuoju arba Dvasiniu pagrindu, nes tikras Žmogiškumas ir Dvasingumas neturi nieko bendro su dominavimu, manipuliavimu, prievarta. Nuoširdžių santykių kūrimas gerai apsaugo nuo vartotojiškumo, konkuravimo atsiradimo, nes nuoširdumo nenusipirksi, nesukursi jėga ar manipuliacijomis. Kai grupės nariai ima kontroliuoti savo dominavimo, noro kritikuoti, manipuliuoti kitais impulsus ir visą dėmesį pradeda skirti tarpusavio palaikymui, supratimui, nuoširdaus santykio kūrimui, bendravimas iš destruktyvaus tampa konstruktyviu ir skatinančiu pozityvius pokyčius, sveikimą.
Grupė
Artimi, šilti santykiai padeda keistis, tobulėti, sveikti visiems, nepriklausomai nuo problemų sudėtingumo ir gilumo. Skiriasi tik laikas, kada ateina pokyčiai. Pvz: rasti išeitį iš konfliktinės situacijos paprastai pakanka keleto grupės susitikimų, kad įveikti depresinę būseną ir išmokti pozityviau mąstyti, kontroliuoti nerimą, paniką gali prireikti metų dalyvavimo grupėje, siekiantys giluminių asmenybės pokyčių greičiausiai turės padirbėti su savimi keletą metų.
Grupės trukmė – 10 mėnesių susitinkant kartą per savaitę po 1,5 valandos. Šioje grupėje yra daug laisvės, kiekvieną susitikimą mes patys renkamės, apie ką kalbėti, kokias temas paliesti. Grupės pradžioje kiekvienas narys pasidalina savo savijauta, norais ir grupės pabaigoje kiekvienas pasidalina savo jausmais ir įspūdžiais iš šio susitikimo. Likusį laiką, apie 1 valandą, vyksta laisvas pokalbis, kalba tie, kurie nori. Dažniausiai mes analizuojame, padedame vieni kitiems spręsti psichologines problemas, taip pat liečiame ir bendražmogiškas problemas, tokias kaip gyvenimo prasmė, kas yra žmogus, kaip pajausti savo sielą, Dvasinį pasaulį. Pradiniame grupės etape dažniausiai sprendžiame konkrečias psichologines problemas- kaip įveikti neigiamas emocijas: depresiškumą, nerimą, pyktį, vėliau vis dažniau prisiliečiame prie bendražmogiškų klausimų. Egzistensinių, pamatinių klausimų analizė atveria kelią giluminiams vidiniams pasikeitimams, taip mes stiprėjame kaip asmenybės ir įgyjame imunitetą prieš įvairias gyvenimo problemas.
Kartu ieškodami atsakymų į šiuos kiekvienam svarbius klausimus, siekdami suprasti, padėti vienas kitam, mes kuriame ir palaikome tarpusavio jausminį ryšį. Šis tarpusavio artumo jausmas mažina emocinius svyravimus, mažėja nerimas, baimė.
Protu neįmanoma pilnai pažinti kito žmogaus, protu galima tik įvertinti kito žmogaus išorines savybes, jo bendravimo ypatybes, išsilavinimą. Visuminis pilnas kito supratimas galimas tik per jausminį patyrimą, kai jauti kitą visybiškai, matai jo vidinę stiprybę ir silpnumą vienu metu. Grupės metu mes puoselėjame artumo jausmą ir mokomės jausti kitą, pirmiausia pamatyti kas mus jungia, o ne skiria. Šis išugdytas gebėjimas mums padeda gyvenime. Iš vienos pusės, kai jauti kitą žmogų, tampa labai sunku tave apgauti, nes, kad ir ką kalbėtų pašnekovas, tu jauti jo vidines intencijas, jo sąžiningumą. Iš kitos pusės, tampa daug lengviau rasti bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis, susidraugauti.
Pabaigai
Kai ilgesnį laiką koncentruojame dėmesį ties kito žmogaus vidiniu pasauliu, vyksta panašūs procesai, kaip ir meditacijos, relaksacijos metu. Mes kuriam laikui pamirštame savo problemas, nebekreipiame tiek daug dėmesio į savo mintis, todėl mažėja mūsų egocentrizmas, mes giliau atsipalaiduojame, mažėja minčių srautas. Dalyvaujant grupėje didėja atsparumas neigiamoms mintims ir emocijomis, gyvenime atsiranda daugiau stabilumo, pasitikėjimo savimi, mes žinome, kad per artimiausią susitikimą galėsime pasidalinti ir aptarti nerimą keliančias mintis ir, kaip jau buvo ne kartą, palengvės, mes kartu rasime būdą, kaip nepasiduoti, rasti išeitį.
Norėdami pakeisti save, savo gyvenimą, savo aplinką turime mokytis mylėti. Ši Tiesa yra tokia pat aktuali, kaip ir prieš tūkstančius metų. Jokie mokslo, technikos pasiekimai nepakeis darbo su savimi, savidisciplinos, mokymosi jausti ir gyventi šiuose jausmuose. Gebėjimas jausti, būti nuoširdžiu, mylėti yra duotas kiekvienam, taip pat ir laisvė rinktis prioritetus gyvenime. Galbūt, šis straipsnis ir kvietimas į grupę padės kažkam pasirinkti ir pasaulyje atsiras kiek daugiau žmogiškumo, tarpusavio šilumos ir, aišku, laimės.
GRUPĖ VYKS:
trečiadieniais 18:30 - 20:00 arba ketvirtadieniais 18:30 - 20:00
Grupė vyks nuo 2019 rugsėjo iki 2020 birželio
Vieta: Kareivių g. 11-3c, Vilnius
Kaina: 10 eur.
Prieš grupę vyksta nemokamas individualus susitikimas su kiekvienu grupėje ketinančiu dalyvauti žmogumi.
Registracija ir informacija el. paštu: [email protected] arba mob. tel. +370 614 97755
trečiadieniais 18:30 - 20:00 arba ketvirtadieniais 18:30 - 20:00
Grupė vyks nuo 2019 rugsėjo iki 2020 birželio
Vieta: Kareivių g. 11-3c, Vilnius
Kaina: 10 eur.
Prieš grupę vyksta nemokamas individualus susitikimas su kiekvienu grupėje ketinančiu dalyvauti žmogumi.
Registracija ir informacija el. paštu: [email protected] arba mob. tel. +370 614 97755
Šį tekstą skiriu asmenybės augimo grupių dalyviams - buvusiems, esamiems ir būsimiems.
Artėja rugsėjis, naujų mokslo metų pradžia. Man tai primena visą tą nemažą gyvenimo dalį, skirtą mokymuisi, visus tuos metus praleistus mokykloje, vėliau - universitete. Ir ko tik mes nesimokėme, ko tik nestudijavome mokyklose, kolegijose, universitetuose : matematika, fizika, chemija, istorija, gimtoji ir užsienio kalbos... Tyrinėjome pasaulio sandarą, savybes, tik savęs pažinimą kažkodėl vis atidėdami į šalį. Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad pažinti save yra svarbiau, nei išorinį pasaulį. Juk neatsakę į klausimą „kas aš esu?“ mes galime būti tik gerai išsilavinę robotai. O robotų, kad ir kokio aukšto intelekto jie būtų, esmė yra vykdyti šeimininkų komandas. Gal ateis laikas ir vaikai pirmiausia bus mokomi pažinti save, o paskui - jau viso kito. Na, o kol kas mes, suaugę, turime patys pasirūpinti savęs pažinimu ir pradėti šį kelią į save niekada ne vėlu, kol gyvename, kol mumyse žiburiuoja smalsumo, permainų ugnelė.
Savęs pažinimas yra neatsiejama asmenybės augimo dalis. Brandi asmenybė - tai gerai save pažįstantis žmogus. Geras savęs pažinimas - tai ne gera atmintis, ne psichologinės žinios, ne mokėjimas padaryti įspūdį kitiems. Tai yra pajautimas ir supratimas, kas vysta manyje dabar, kokios mintys, emocijos yra dabar, kodėl jos būtent tokios. Tai pirmiausia praktinis pažinimas, kai mes pažįstame save dėka savistabos, taip pat tyrinėdami, kaip mes veikiame kitus. O praktinis pažinimas įgyjamas pirmiausia per praktiką, per konkretų darbą su savimi, kai mes teorines tiesas patikriname savyje. Taigi, savęs pažinimas yra mokykla, kurioje šalia teorinių žinių yra daug praktikumų, namų darbų, laboratorinių, reprezentacijų.
Toliau pristatysiu vieną iš savęs pažinimo mokyklų- asmenybės augimo grupes.
Pirmiausia tai nedidelis žmonių ratas, komanda. Grupėje būna iki 12 žmonių, susiformavęs žmonių ratas išlieka tas pats visą grupės gyvavimo laiką. Grupėje yra keletas paprastų taisyklių. Tai atvirumas, nuoširdumas, konfidencialumas, atsakingumas. Visus grupės narius vienija vienas tikslas - tapti brandesne asmenybe. Pradedame grupę paprastai nuo pasidalinimo savo problemomis, sunkumais. Mokytis spręsti savo problemas, įveikti sunkumus yra neatsiejama asmenybės augimo dalis, todėl padedame vieni kitiems įveikti sunkumus visą grupės gyvavimo laiką. Nors man atrodo, kad grupėje svarbiausia ne problemų sprendimas, o atsirandantis ryšys tarp grupės narių. Galite paklausti, kuo skiriasi ryšys tarp grupės narių nuo draugų ar bendraminčių susibūrimo? Kad ryšys, bendravimas taptų gydančiu, padedančiu augti, svarbu yra vienijanti žmones idėja, tikslas. Man atrodo, kad tikslas tapti brandesne asmenybe yra kilnus ir doras. Kilnus tikslas žmonių grupėje ar komandoje padeda įveikti tarpusavio skirtumus, atrasti bendrumus, neleidžia kartais kylantiems nesutarimams sugriauti bendrumą ir komandinį darbą. Čia kaip ir gyvenime - visus sunkumus įveikia tie, kurie turi kilnų tikslą, jaučia savo gyvenimo prasmę. Matau šias grupes kaip jungtį tarp psichologinio gydymo ir dvasinių praktikų, jogos mokyklų. Psichologiniame psichoterapiniame gydyme dažnai perdėtai koncentruojamasi į psichologines žmogaus problemas, jos per daug sureikšminamos, nuolatinis psichologinių problemų analizavimas padeda tik iš dalies, atsiranda pavojus užstrigti nesibaigiančių problemų analizėje. Iš kitos pusės, jogos ir meditacinių praktikų mokyklos dažnai linkusios ignoruoti tas psichologines problemas, su kuriomis žmogus susiduria kasdienybėje ir ta pakili nuotaika, atsiradusi praktikos metu, greitai išblėsta grįžus į kasdienybę. Kažin ar galime patekti į aukštesnes sferas, dvasinį pasaulį su neišspręstų psichologinių problemų našta, kaip ir susikoncentruodami tik į psichologinių problemų sprendimą galime tapti tik tobulai problemas sprendžiančiais robotais ir ne daugiau. Taigi asmenybės augimo grupėje mes pradedame nuo psichologinių problemų sprendimo, tačiau ties tuo nesustojame, kiek išsilaisvinę nuo psichologinių problemų, einame tolyn, link gyvenimo prasmės paieškų, link dvasinių išgyvenimų. Galite paklausti - kam reikia ieškoti kažko daugiau, juk daugumai pakaktų atsikratyti juos slegiančių problemų? Vis labiau įsitikinu, kad jei žmogus neieško kažko daugiau, tik nori susikurti patogų gyvenimą, problemos grįžta. Ir priešingai, žmogus ieškodamas gyvenimo prasmės, siekdamas asmenybės brandos, problemas išsprendžia pats, dažnai be didesnių pastangų.
Grupėje mums padeda keistis tarpusavio pasitikėjimas. Ši savybė - mokėjimas pasitikėti kitais, man atrodo, per daug ignoruojama. O juk be jos neįmanomas giluminis atsipalaidavimas, galite metų metus medituoti, daryti jogą, lankytis pas psichologą, bet jei neišmoksime pasitikėti kitais ir savimi, rezultatų nebus. Atrodo, kad nepasitikėjimas apėmęs mus visus- darbdaviai nepasitiki darbuotojais, darbuotojai- darbdaviais, tėvai nepasitiki vaikais, sutuoktiniai- vienas kitu, skirtingų tikėjimų žmonės žiūri vienas į kitą įtariai. O juk nepasitikėjimas kitu yra pasąmoninis pasiūlymas jam jus apgauti, pasielgti su jumis nedorai. Mes galime pastūmėti kitą būti doru ar apgauti jus. Jei galvosime, kd šis žmogus gali mus apgauti, tai kitas žmogus pasąmonėje tai priims, kaip pasiūlymą jus apgauti. Aišku, ar pasinaudos jis šiuo pasiūlymu, priklausys nuo žmogaus, nuo jo asmenybės brandos, bet taip galvodami mes tikrai padidiname šansus būti apgautiems. Grupėje esantis nuoširdumas, atvirumas neleidžia formuotis tokioms pasąmoninėms įtakoms. Grupėje apsijungusių žmonių jėga didėja dešimteriopai, bet tik tada, kai išmokstame pasitikėti vieni kitais. Pasitikėti mokomės pirmiausia atvirai išsakydami savo abejones, bendraudami tiesiogiai, atvirai, o ne su savo susikurtais vienas kito įvaizdžiais. Dar viena priežastis, kodėl svarbu pasitikėti kitais yra ta, kad pasitikėdami kitais, mes mokomės pasitikėti ir savimi. Dabar populiaru sakyti: pasitikėk savimi, būk savimi, tačiau kas ta savastis, tas aš? Ar pasitikėti savo mintimis? Ar emocijomis? Gal norais? Juk visa tai permaininga, nuolat keičiasi. Man atrodo, kad pasitikėti turime tuo savyje, kas mus jungia su kitais, o ne skiria. Juk mintys, emocijos, norai dažniausiai yra tai, kas mus atskiria. Grupėje mūsų tikslas yra tarp visų mūsų minčių, emocijų, norų atrasti ir puoselėti tai, kas mus jungia, tai - mūsų nuoširdumas, dosnumas, geranoriškumas, sąžiningumas, giluminis artumo jausmas. Ir tai yra puiku- būti dalimi visumos ir tuo pat metu išlikti savimi, ne paklusti grupei, bet papildyti ją, ne įrodinėti savo tiesą, o jausti palaikymą ir supratimą, kuris yra pirma žodžių...
Kviečiu ateiti ir patirti patiems.
Artėja rugsėjis, naujų mokslo metų pradžia. Man tai primena visą tą nemažą gyvenimo dalį, skirtą mokymuisi, visus tuos metus praleistus mokykloje, vėliau - universitete. Ir ko tik mes nesimokėme, ko tik nestudijavome mokyklose, kolegijose, universitetuose : matematika, fizika, chemija, istorija, gimtoji ir užsienio kalbos... Tyrinėjome pasaulio sandarą, savybes, tik savęs pažinimą kažkodėl vis atidėdami į šalį. Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad pažinti save yra svarbiau, nei išorinį pasaulį. Juk neatsakę į klausimą „kas aš esu?“ mes galime būti tik gerai išsilavinę robotai. O robotų, kad ir kokio aukšto intelekto jie būtų, esmė yra vykdyti šeimininkų komandas. Gal ateis laikas ir vaikai pirmiausia bus mokomi pažinti save, o paskui - jau viso kito. Na, o kol kas mes, suaugę, turime patys pasirūpinti savęs pažinimu ir pradėti šį kelią į save niekada ne vėlu, kol gyvename, kol mumyse žiburiuoja smalsumo, permainų ugnelė.
Savęs pažinimas yra neatsiejama asmenybės augimo dalis. Brandi asmenybė - tai gerai save pažįstantis žmogus. Geras savęs pažinimas - tai ne gera atmintis, ne psichologinės žinios, ne mokėjimas padaryti įspūdį kitiems. Tai yra pajautimas ir supratimas, kas vysta manyje dabar, kokios mintys, emocijos yra dabar, kodėl jos būtent tokios. Tai pirmiausia praktinis pažinimas, kai mes pažįstame save dėka savistabos, taip pat tyrinėdami, kaip mes veikiame kitus. O praktinis pažinimas įgyjamas pirmiausia per praktiką, per konkretų darbą su savimi, kai mes teorines tiesas patikriname savyje. Taigi, savęs pažinimas yra mokykla, kurioje šalia teorinių žinių yra daug praktikumų, namų darbų, laboratorinių, reprezentacijų.
Toliau pristatysiu vieną iš savęs pažinimo mokyklų- asmenybės augimo grupes.
Pirmiausia tai nedidelis žmonių ratas, komanda. Grupėje būna iki 12 žmonių, susiformavęs žmonių ratas išlieka tas pats visą grupės gyvavimo laiką. Grupėje yra keletas paprastų taisyklių. Tai atvirumas, nuoširdumas, konfidencialumas, atsakingumas. Visus grupės narius vienija vienas tikslas - tapti brandesne asmenybe. Pradedame grupę paprastai nuo pasidalinimo savo problemomis, sunkumais. Mokytis spręsti savo problemas, įveikti sunkumus yra neatsiejama asmenybės augimo dalis, todėl padedame vieni kitiems įveikti sunkumus visą grupės gyvavimo laiką. Nors man atrodo, kad grupėje svarbiausia ne problemų sprendimas, o atsirandantis ryšys tarp grupės narių. Galite paklausti, kuo skiriasi ryšys tarp grupės narių nuo draugų ar bendraminčių susibūrimo? Kad ryšys, bendravimas taptų gydančiu, padedančiu augti, svarbu yra vienijanti žmones idėja, tikslas. Man atrodo, kad tikslas tapti brandesne asmenybe yra kilnus ir doras. Kilnus tikslas žmonių grupėje ar komandoje padeda įveikti tarpusavio skirtumus, atrasti bendrumus, neleidžia kartais kylantiems nesutarimams sugriauti bendrumą ir komandinį darbą. Čia kaip ir gyvenime - visus sunkumus įveikia tie, kurie turi kilnų tikslą, jaučia savo gyvenimo prasmę. Matau šias grupes kaip jungtį tarp psichologinio gydymo ir dvasinių praktikų, jogos mokyklų. Psichologiniame psichoterapiniame gydyme dažnai perdėtai koncentruojamasi į psichologines žmogaus problemas, jos per daug sureikšminamos, nuolatinis psichologinių problemų analizavimas padeda tik iš dalies, atsiranda pavojus užstrigti nesibaigiančių problemų analizėje. Iš kitos pusės, jogos ir meditacinių praktikų mokyklos dažnai linkusios ignoruoti tas psichologines problemas, su kuriomis žmogus susiduria kasdienybėje ir ta pakili nuotaika, atsiradusi praktikos metu, greitai išblėsta grįžus į kasdienybę. Kažin ar galime patekti į aukštesnes sferas, dvasinį pasaulį su neišspręstų psichologinių problemų našta, kaip ir susikoncentruodami tik į psichologinių problemų sprendimą galime tapti tik tobulai problemas sprendžiančiais robotais ir ne daugiau. Taigi asmenybės augimo grupėje mes pradedame nuo psichologinių problemų sprendimo, tačiau ties tuo nesustojame, kiek išsilaisvinę nuo psichologinių problemų, einame tolyn, link gyvenimo prasmės paieškų, link dvasinių išgyvenimų. Galite paklausti - kam reikia ieškoti kažko daugiau, juk daugumai pakaktų atsikratyti juos slegiančių problemų? Vis labiau įsitikinu, kad jei žmogus neieško kažko daugiau, tik nori susikurti patogų gyvenimą, problemos grįžta. Ir priešingai, žmogus ieškodamas gyvenimo prasmės, siekdamas asmenybės brandos, problemas išsprendžia pats, dažnai be didesnių pastangų.
Grupėje mums padeda keistis tarpusavio pasitikėjimas. Ši savybė - mokėjimas pasitikėti kitais, man atrodo, per daug ignoruojama. O juk be jos neįmanomas giluminis atsipalaidavimas, galite metų metus medituoti, daryti jogą, lankytis pas psichologą, bet jei neišmoksime pasitikėti kitais ir savimi, rezultatų nebus. Atrodo, kad nepasitikėjimas apėmęs mus visus- darbdaviai nepasitiki darbuotojais, darbuotojai- darbdaviais, tėvai nepasitiki vaikais, sutuoktiniai- vienas kitu, skirtingų tikėjimų žmonės žiūri vienas į kitą įtariai. O juk nepasitikėjimas kitu yra pasąmoninis pasiūlymas jam jus apgauti, pasielgti su jumis nedorai. Mes galime pastūmėti kitą būti doru ar apgauti jus. Jei galvosime, kd šis žmogus gali mus apgauti, tai kitas žmogus pasąmonėje tai priims, kaip pasiūlymą jus apgauti. Aišku, ar pasinaudos jis šiuo pasiūlymu, priklausys nuo žmogaus, nuo jo asmenybės brandos, bet taip galvodami mes tikrai padidiname šansus būti apgautiems. Grupėje esantis nuoširdumas, atvirumas neleidžia formuotis tokioms pasąmoninėms įtakoms. Grupėje apsijungusių žmonių jėga didėja dešimteriopai, bet tik tada, kai išmokstame pasitikėti vieni kitais. Pasitikėti mokomės pirmiausia atvirai išsakydami savo abejones, bendraudami tiesiogiai, atvirai, o ne su savo susikurtais vienas kito įvaizdžiais. Dar viena priežastis, kodėl svarbu pasitikėti kitais yra ta, kad pasitikėdami kitais, mes mokomės pasitikėti ir savimi. Dabar populiaru sakyti: pasitikėk savimi, būk savimi, tačiau kas ta savastis, tas aš? Ar pasitikėti savo mintimis? Ar emocijomis? Gal norais? Juk visa tai permaininga, nuolat keičiasi. Man atrodo, kad pasitikėti turime tuo savyje, kas mus jungia su kitais, o ne skiria. Juk mintys, emocijos, norai dažniausiai yra tai, kas mus atskiria. Grupėje mūsų tikslas yra tarp visų mūsų minčių, emocijų, norų atrasti ir puoselėti tai, kas mus jungia, tai - mūsų nuoširdumas, dosnumas, geranoriškumas, sąžiningumas, giluminis artumo jausmas. Ir tai yra puiku- būti dalimi visumos ir tuo pat metu išlikti savimi, ne paklusti grupei, bet papildyti ją, ne įrodinėti savo tiesą, o jausti palaikymą ir supratimą, kuris yra pirma žodžių...
Kviečiu ateiti ir patirti patiems.
KUO NAUDINGA PSICHOLOGINĖ GRUPĖ
Kai susiduriame su problema, dažniausiai reaguojame dviem priešingais būdais arba ieškome gydytojo, mokytojo, kuris mums pasakytų, ką turime daryti, arba neigiame pagalbą iš šalies ir bandome viską padaryti patys. Tai yra kraštutinumai, o kraštutinumai retai kada būna geriausias būdas spręsti problemas. Psichologinė grupė gali būti tas aukso vidurys sprendžiant problemas ir dvasiškai tobulėjant. Grupės nariai dirba su savimi nuolat, o susitikę kartą per savaitę grupėje dalijasi savo darbo rezultatais, prašo kitų pagalbos, kai jaučiasi užstrigę, sustoję savo kelyje.