KUR SLEPIASI PASTOVI VIDINĖS LAIMĖS BŪSENA?
Kelias į vidinę laimę pirmiausia yra paprastas, aiškus ir veda juo mūsų giluminiai jausmai ir siela, o viskas, kas sudėtinga – tai proto arba ego darbo rezultatas. Protas nežino, kas tai yra vidinė laimė ir laisvė, jis gali tik kurti teorijas apie ją. Mintys, emocijos ir vidinė giluminė laimė – tai nesusiliečiantys, neturintys nieko bendra dalykai. Todėl kelias į laimę – tai ne galvojimas ar svajojimas apie ją, o realus kasdienis darbas, pasitelkus paprastus ir aiškius instrumentus.
Šie instrumentai – tai savęs stebėjimas, dienoraščio rašymas ir meditacijos, dvasinės praktikos. Ir be abejo, tikras, gilus troškimas tapti laimingu. Kažin ar laimė taps jūsų nuolatiniu palydovu, jei noras būti laimingu liks tik vienu iš daugelio norų. Mes turime trokšti vidinės laimės ir skirti tam didesnę dėmesio dalį. Prieš pradėdami skųstis laimės trūkumu savo gyvenime, pasižiūrėkime į save, kur yra mūsų dėmesys didesnę dienos dalį. Buities rūpesčiai, darbinės problemos, savęs lyginimas su kitais, tiesiog svajojimas. Ir kiek mūsų dėmesio lieka tam tikram jausmui, laimės troškimui? O mūsų dėmesys vidinei laimei reikalingas taip pat, kaip augalui reikalinga šviesa ir drėgmė. Be mūsų dėmesio šis puikus jausmas nyksta ir sklaidosi, palikdamas vidinę tuštumą. O vidinę tuštumą norisi užpildyti išoriniais dalykais: pramogomis, pinigais, maistu, alkoholiu. Taip mes tolstame nuo savęs pačių, nuo savo esmės.
Lengva yra susigundyti proto pasiūlymais, kurie atrodo tokie logiški ir argumentuoti: Kam ta vidinė laimė? Ar iš viso ji egzistuoja? Geriau skirk visą savo dėmesį išoriniam pasauliui, siek komfortiškiau ir saugiau jame įsitaisyti, tapk patrauklesniu, populiaresniu, žinomu žmogumi ir būsi laimingas. Ir populiarinančių tokį kelią dabar yra daug – tai seminarai, mokymai, technikos, siūlančios išlaisvinti, atrasti savo kūrybiškumą, moteriškumą, vyriškumą, tai yra įgyti papildomų galių aplenkti kitus ir pasiekti didesnės sėkmės gyvenime. Tačiau pamirštama pasakyti, kad kiekviena sėkmė, ar džiaugsmas, susijęs su išoriniu pasauliu, yra laikinas. Nes mus supančio pasaulio viena iš pagrindinių savybių yra kintamumas ir nė viena sėkmė netruks amžinai. Stabili, pastovi laimės būsena gali būti tik tada, kai ji nesusijusi su išoriniu pasauliu, kai tu išmoksti būti joje, kad ir kas aplink tave vyktų.
Jei norime apčiuopiamo, stabilaus rezultato, tai yra, kad vidinės laimės būsena taptų pastovia, šis troškimas turi tapti pagrindiniu, dominuojančiu. Tada nebereikės vis naujų psichologinių ar dvasinių knygų ir seminarų, jūs tiesiog eisite savo keliu ir šis ėjimas bus jūsų įkvėpimas ir palaikymas. Juk iš tiesų viskas labai paprasta ir mūsų protas negali to priimti: Kaip tai gali būti? Kur gi paslaptingumas? Kur gi teorija su ezoterikos prieskoniu? Kur minties, intelekto viražai? Protui reikia įspūdžio, paprasta tiesa jam neįdomi. O padėti pasikeisti mums gali tik Tiesa.
Vadovaudamiesi protu mes taip ir liksime įspūdingų psichologinių ir dvasinių mokymų vartotojai, o vidinė laimė ir laisvė taip ir liks nepasiekiama, kaip horizonto linija. Kaip protas mus apgauna? Štai sudalyvavome seminare ar perskaitėme įkvepiančią knygą, viduje pajutome tą giluminį laimės jausmą, tačiau praėjo diena kita ir tai išblėso. Ir čia įsijungia protas, kuris sako: reikia ieškoti toliau, naujos knygos, seminaro, kuris įkvėps labiau, pagaliau atskleis paslaptį, kaip būti laimingu. Bet protas nepasakys tiesos, kad tiesiog nereikia išbarstyti to laimės jausmo, kad reikia jį puoselėti kasdieniu darbu ir tam nereikia sudėtingų teorijų ir paslaptingų meditacijų. Ir tik mes patys, kiekvienas, atsakingi už šį kasdienį darbą su savimi. Čia nepadės psichologai, guru ar kiti mokytojai. Tu lieki pats su savo kasdieniu gyvenimu ir taip kiekvieną dieną. Tik pats gali nuspręsti, kam šiandien atiduosi savo dėmesį, ką maitinsi šiandien – tuos rūpesčius ir problemas, kurios slėgs ir gramzdins, ar tą vidinę šviesą ir laisvę, kuri pakylės ir pripildys džiaugsmo.
Nors tai yra individualus kiekvieno apsisprendimas ir kelias, tačiau yra gerai turėti bendrakeleivių ratą, kuriame galima pasidalinti savo kelio patirtimi, išgirsti, su kuo susiduria kiti, eidami savęs pažinimo keliu. Bendraminčių grupė padeda nepamiršti šios paprastos tiesos: gyvenime varomoji jėga yra mūsų dėmesys ir kam atiduosime dėmesį, tai ir augs mumyse. Todėl tie, kurie dabar pajuto vidinės laimės kibirkštėlę ir nori puoselėti, skirti daugiau dėmesio šiam giluminiam jausmui, yra laukiami Asmenybės augimo grupėje.
Psichologas Remigijus Stripeikis
Lengva yra susigundyti proto pasiūlymais, kurie atrodo tokie logiški ir argumentuoti: Kam ta vidinė laimė? Ar iš viso ji egzistuoja? Geriau skirk visą savo dėmesį išoriniam pasauliui, siek komfortiškiau ir saugiau jame įsitaisyti, tapk patrauklesniu, populiaresniu, žinomu žmogumi ir būsi laimingas. Ir populiarinančių tokį kelią dabar yra daug – tai seminarai, mokymai, technikos, siūlančios išlaisvinti, atrasti savo kūrybiškumą, moteriškumą, vyriškumą, tai yra įgyti papildomų galių aplenkti kitus ir pasiekti didesnės sėkmės gyvenime. Tačiau pamirštama pasakyti, kad kiekviena sėkmė, ar džiaugsmas, susijęs su išoriniu pasauliu, yra laikinas. Nes mus supančio pasaulio viena iš pagrindinių savybių yra kintamumas ir nė viena sėkmė netruks amžinai. Stabili, pastovi laimės būsena gali būti tik tada, kai ji nesusijusi su išoriniu pasauliu, kai tu išmoksti būti joje, kad ir kas aplink tave vyktų.
Jei norime apčiuopiamo, stabilaus rezultato, tai yra, kad vidinės laimės būsena taptų pastovia, šis troškimas turi tapti pagrindiniu, dominuojančiu. Tada nebereikės vis naujų psichologinių ar dvasinių knygų ir seminarų, jūs tiesiog eisite savo keliu ir šis ėjimas bus jūsų įkvėpimas ir palaikymas. Juk iš tiesų viskas labai paprasta ir mūsų protas negali to priimti: Kaip tai gali būti? Kur gi paslaptingumas? Kur gi teorija su ezoterikos prieskoniu? Kur minties, intelekto viražai? Protui reikia įspūdžio, paprasta tiesa jam neįdomi. O padėti pasikeisti mums gali tik Tiesa.
Vadovaudamiesi protu mes taip ir liksime įspūdingų psichologinių ir dvasinių mokymų vartotojai, o vidinė laimė ir laisvė taip ir liks nepasiekiama, kaip horizonto linija. Kaip protas mus apgauna? Štai sudalyvavome seminare ar perskaitėme įkvepiančią knygą, viduje pajutome tą giluminį laimės jausmą, tačiau praėjo diena kita ir tai išblėso. Ir čia įsijungia protas, kuris sako: reikia ieškoti toliau, naujos knygos, seminaro, kuris įkvėps labiau, pagaliau atskleis paslaptį, kaip būti laimingu. Bet protas nepasakys tiesos, kad tiesiog nereikia išbarstyti to laimės jausmo, kad reikia jį puoselėti kasdieniu darbu ir tam nereikia sudėtingų teorijų ir paslaptingų meditacijų. Ir tik mes patys, kiekvienas, atsakingi už šį kasdienį darbą su savimi. Čia nepadės psichologai, guru ar kiti mokytojai. Tu lieki pats su savo kasdieniu gyvenimu ir taip kiekvieną dieną. Tik pats gali nuspręsti, kam šiandien atiduosi savo dėmesį, ką maitinsi šiandien – tuos rūpesčius ir problemas, kurios slėgs ir gramzdins, ar tą vidinę šviesą ir laisvę, kuri pakylės ir pripildys džiaugsmo.
Nors tai yra individualus kiekvieno apsisprendimas ir kelias, tačiau yra gerai turėti bendrakeleivių ratą, kuriame galima pasidalinti savo kelio patirtimi, išgirsti, su kuo susiduria kiti, eidami savęs pažinimo keliu. Bendraminčių grupė padeda nepamiršti šios paprastos tiesos: gyvenime varomoji jėga yra mūsų dėmesys ir kam atiduosime dėmesį, tai ir augs mumyse. Todėl tie, kurie dabar pajuto vidinės laimės kibirkštėlę ir nori puoselėti, skirti daugiau dėmesio šiam giluminiam jausmui, yra laukiami Asmenybės augimo grupėje.
Psichologas Remigijus Stripeikis