Laukiami pokyčiai ateina greičiau, jei psichologinį gilinimasį į save, savęs pažinimą deriname su meditacine praktika, relaksacija. Paprasta ir efektyvi yra meditacija- dvasinė praktika "Lotoso Žiedas". Ši praktika yra išsamiai aprašyta A. Novih kūryboje:
Dvasinės praktikos "Lotoso Žiedas" prasmė yra tokia. Žmogus įsivaizduoja, tarsi į savo vidų, saulės rezginio srityje, pasodina sėklą. Ir ši maža sėklelė jame sudygsta dėka jo teigiamų minčių suformuotos Meilės jėgos. Tuo pačiu, žmogus, kontroliuodamas šios gėlelės auginimą, tokiu būdu atsikrato negatyvių minčių, kurios pastoviai sukasi jo galvoje.
-Argi mes nuolat galvojame negatyviai?- paklausė Ruslanas.
-Be abejo,- atsakė Sensėjus.- pastebėkite save nuoširdžiai. Žmogus labai daug laiko praleidžia įsivaizduodamas įvairias kovos su kitais situacijas, prisimindamas kažką negatyvaus iš praeities, savo ligas, materialinius praradimus, įsivaizduodamas, kaip su kažkuo pykstasi, įrodinėja, apgauna, atsikerta ir taip toliau. Tai yra nuolat yra prisirišęs prie negatyvaus mąstymo būdo.
O čia žmogus specialiai, vidinės kontrolės dėka, atsikrato visų šių blogų minčių. Ir kuo dažniau jis išlaiko pozityvią būseną, tuo greičiau jame sudygsta tas Meilės daigas. Pradžioje žmogus įsivaizduoja, kaip tas grūdelis sudygsta, atsiranda mažytis stiebelis. Toliau jis pradeda augti, ant stiebelio atsiranda lapeliai, po to mažytis gėlės pumpuras. Ir pagaliau, dar stipriau maitinant jį meilės jėga, pats gėlės pumpuras išsiskleidžia į Lotoso žiedą. Pradžioje Lotosas aukso spalvos, toliau augdamas tampa akinančiai baltu.
Kiek laiko reikia, kad jis sudygtų?- paklausiau.
-Pas kiekvieną žmogų vis kitaip. Pas vieną jis gali išaugti per metus, pas kitą- per keletą mėnesių, pas trečią- per keletą dienų, ketvirtam prireiks tik akimirkos. Viskas priklauso nuo žmogaus noro, nuo to, kaip jis dirba su savimi. Reikia ne tik išauginti šią gėlę, bet ir nuolat ją palaikyti savo Meilės jėga, kad ji nenuvystų ir nežūtų. Šį pastovų auginimo jausmą žmogus laiko pasąmonėje, arba, tiksliau pasakius, kontroliuojamos nutolusios sąmonės lygyje. Kuo daugiau žmogus atiduoda Meilės šiai gėlelei, tai yra mintimis ją puoselėja, saugo nuo negatyvaus aplinkos poveikio, tuo daugiau gėlelė auga. Ši gėlelė maitinasi Meilės energija, pabrėžiu, vidine Meilės energija. Ir kuo daugiau žmogus yra Meilės viskam jį supančiam, visam pasauliui, būsenoje, tuo didesne tampa ir gėlelė. O jei žmogus pradeda pykti – gėlelė silpnėja, pratrūksta stipri neapykanta – gėlelė nuvysta, serga. Tada būtina maksimaliai pasistengti, kad ją atstatyti. Tai tarsi savotiška kontrolė.
Ir štai tada, kada ši gėlelė pražysta, pradeda didėti savo matmenyse, vietoje kvapo ji pradeda spinduliuoti vibracijas, taip vadinamus leptonus ir gravitonus, galite vadinti kaip norite, tai yra Meilės energiją. Žmogus jaučia šios gėlės žiedlapių virpėjimą, nuo kurių vibruoja visas jo kūnas, visa erdvė aplink jį, spinduliuojantys į pasaulį Meilę ir Harmoniją.
-Ar tai kažkaip juntama fiziniame lygmenyje?- paklausė Ženia.
-Taip. Lotosas pasireiškia tarsi deginimu, saulės rezginio srityje, besiliejančia šiluma. Tai yra, tie pojūčiai atsiranda saulės rezginio srityje, ten, kur, kaip sako legendos, ir yra Siela. Iš ten pradeda sklisti šiluma. Visa esmė tame, kad kur tik jūs beatsidurtumėte, su kuo būtumėte ir ką bedarytumėte ar galvotumėte, jūs nuolat turite jausti šią šilumą, šilumą, kuri, vaizdžiai sakant, sušildytų ne tik kūną, bet ir jūsų Sielą. Ta vidinė Meilės koncentracija yra pačiame žiede. Kuo daugiau žmogus juo rūpinasi ir puoselėja, išaukština šią Meilę, tuo labiau jis jaučia, kad šis žiedas auga ir apgaubia jo kūną savo žiedlapiais ir jis yra didžiulio Lotoso viduje.
Ir štai čia ateina labai svarbus momentas. Kai žmogus pasiekia tą momentą, jog lapeliai jį apgaubia iš visų pusių, jis pradeda jausti du žiedus. Vieną savo viduje, po širdimi, kuris nuolat šildo vidinės Meilės jausmu. Kitas, didelis, lyg astralinis šio žiedo apvalkalas, apgaubia žmogų ir, iš vienos pusės, spinduliuoja Meilės vibracijas į pasaulį, o iš kitos pusės, saugo patį žmogų nuo negatyvaus kitų žmonių poveikio. Čia suveikia priežasties-pasekmės dėsnis. Kalbant fizikos terminais, įvyksta banginis ryšys. Paprasčiau sakant, žmogus pradeda spinduliuoti gėrio bangas, sustiprindamas jas per Sielą daug kartų ir tuo pačiu sudarydamas palankų banginį lauką. Šis jėgos laukas, kurį nuolat jaučia ir savo Meile palaiko žmogus, palankiai veikia ne tik jį patį, bet ir supantį pasaulį.
Kas įvyksta, kas diena atliekant šią praktiką? Pirmiausia, žmogus pastoviai kontroliuoja savo mintis, mokosi koncentruotis į gėrį. Todėl jis automatiškai negali linkėti kam nors blogo ir būti negatyvus. Juk ši praktika kasdieninė, kas sekundinė. Ir tai visam gyvenimui. Savotiška dėmesio atitraukimo metodika, kadangi su blogomis mintimis negalima kovoti prievarta. Per prievartą nebūsi mielas. Todėl reikia nukreipti dėmesį. Ateina negatyvios mintys, žmogus susikoncentruoja ties savo gėlele, atiduoda jai savo Meilę, ir taip, dėka šio įgūdžio, užmiršta visą blogį.. Arba perjungia sąmonę į kažką kitą, pozityvaus. Bet gėlelę jis jaučia nuolat: einat miegoti, atsibudus, kuo beužsiimtų – mokslu, darbu, sportu ir taip toliau. Žmogus jaučia, kaip jo viduje užverda Meilė, kaip jos srautas juda krūtinėje, nuteka jo kūnu. Kaip ta gėlelė pradeda jį šildyti iš vidaus ypatinga šiluma, Dieviška Meilės šiluma. Ir kuo daugiau jos atiduoda, tuo daugiau jos pas jį išauga. Pastoviai spinduliuodamas Meilę, žmogus pradeda žiūrėti į žmones jau iš Meilės pozicijos. Ir kas labai svarbu, žmogus susiderina su gėrio dažniu.
O gėris – tai sėkmė, laimė, sveikata. Tai viskas. Žmogui pagerėja nuotaika, tai palankiai atsiliepia psichikai. Būtent centrinė nervų sistema yra pagrindinė organizmo veiklos reguliuotoja. Todėl dėka šios dvasinės praktikos gerėja jūsų sveikata. Be to žmogui pradeda labiau sektis gyvenime, nes jis su visais randa bendrą kalbą. Niekas su juo nenori susipykti, jis visur tampa laukiamas. Jam nekyla didelių problemų. Kodėl? Todėl, kad jei jo gyvenime kažkas vyksta, nes gyvenimas yra gyvenimas, jis priima šiuos pokyčius visai kitaip, nei dauguma. Nes jis pradeda matyti pasaulį kitaip, ir tai jam padeda rasti optimaliausią sprendimą. Nes tokiame žmoguje prabunda gyvenimo Išmintis.
Na ir svarbiausia – žmoguje prabunda Siela. Jis pradeda jausti save Žmogumi, pradeda suprasti, kas yra Dievas, kad Dievas yra visur esanti substancija, o ne keleto idiotų fantazija. Jis pradeda jausti Dievo buvimą savyje ir kaupti šią jėgą savo teigiamomis mintimis ir jausmais. Jis nebesijaučia vienišas šiame pasaulyje, nes Dievas yra jame ir su juo, jis jaučia realų Dievo buvimą. Yra toks posakis: Tas, kuris yra Meilėje, yra Dieve, ir Dievas jame, nes Dievas yra pati Meilė. Taip pat labai svarbu, kad žmogus pradeda jausti gėlės aurą, kuri yra ir viduje ir aplink jį.
-O kaip jaučiama ši aura aplink kūną?- paklausė Stasas.
- Po kurio laiko pradedi matyti šią vibraciją kaip lengvą švytėjimą. Oras tampa lyg ryškesnis ir labiau permatomas, o aplinkinis pasaulis- sodresnių spalvų. O nuostabiausia, kad ir kiti žmonės pastebi tavo pasikeitimą. Senovėje sakydavo, žmogus „šviečia, spindi". Tai štai, tai ir yra to, įdirbto pačio žmogaus Meilės, bangų lauko švytėjimas. Supantys žmonės irgi pradeda jausti šį lauką. Jiems malonu, kad toks žmogus yra šalia, jie irgi pradeda jausti džiaugsmą, esant šalia. Daugelis žmonių išgyja būdami šalia. Jiems tampa lengviau, tik jam esant šalia, prie tokio žmogaus renkasi visi, atverdami savo sielas. Tai yra žmonės jaučia Meilę. Tai atverti Širdies vartai, pakeliui pas Dievą. Tai yra tai, apie ką kalbėjo visi didingieji ir apie ką kalbėjo Jėzus, kai sakė: „Įleisk Dievą į savo Širdį".
Ši „Lotoso " dvasinė praktika žinoma nuo laikų pradžios. Nuo senovės buvo manoma, kad „Lotosas" pagimdo dievus, „Lotose" atsibunda Dievas, ta prasme, kad, esant vidinei Harmonijai ir Meilei, prabunda dieviška dalelė- Siela. Žmogus nuolat rūpinasi savo žiedu, nuolat kontroliuoja savo mintis ir emocijas, kad „Lotosas" nenuvystų.
-Tai ten iš tiesų išauga tikra gėlė?- nustebęs paklausė Slavikas.
-Ne. Materialios gėlės ten aišku nėra. Tai lyg vaizduotės žaismas. Šį procesą galima pavadinti ir kitaip: dieviškos Meilės prabudimas, nušvitimo pasiekimas, pilnas susijungimas su Dievu- „Mokša“, „Dao“, „Sinto“. Vadink tai, kaip nori. Bet tai tik žodžiai ir religija. O tai yra tiesiog teigiamų minčių ir Meilės jausmo dėka sukurtas tam tikras jėgos laukas, kuris, iš vienos pusės, veikia realybę aplinkui, o iš kitos pusės, pakeičia žmogaus proto suvokimo vidinį dažnį.
Dvasinės praktikos "Lotoso Žiedas" prasmė yra tokia. Žmogus įsivaizduoja, tarsi į savo vidų, saulės rezginio srityje, pasodina sėklą. Ir ši maža sėklelė jame sudygsta dėka jo teigiamų minčių suformuotos Meilės jėgos. Tuo pačiu, žmogus, kontroliuodamas šios gėlelės auginimą, tokiu būdu atsikrato negatyvių minčių, kurios pastoviai sukasi jo galvoje.
-Argi mes nuolat galvojame negatyviai?- paklausė Ruslanas.
-Be abejo,- atsakė Sensėjus.- pastebėkite save nuoširdžiai. Žmogus labai daug laiko praleidžia įsivaizduodamas įvairias kovos su kitais situacijas, prisimindamas kažką negatyvaus iš praeities, savo ligas, materialinius praradimus, įsivaizduodamas, kaip su kažkuo pykstasi, įrodinėja, apgauna, atsikerta ir taip toliau. Tai yra nuolat yra prisirišęs prie negatyvaus mąstymo būdo.
O čia žmogus specialiai, vidinės kontrolės dėka, atsikrato visų šių blogų minčių. Ir kuo dažniau jis išlaiko pozityvią būseną, tuo greičiau jame sudygsta tas Meilės daigas. Pradžioje žmogus įsivaizduoja, kaip tas grūdelis sudygsta, atsiranda mažytis stiebelis. Toliau jis pradeda augti, ant stiebelio atsiranda lapeliai, po to mažytis gėlės pumpuras. Ir pagaliau, dar stipriau maitinant jį meilės jėga, pats gėlės pumpuras išsiskleidžia į Lotoso žiedą. Pradžioje Lotosas aukso spalvos, toliau augdamas tampa akinančiai baltu.
Kiek laiko reikia, kad jis sudygtų?- paklausiau.
-Pas kiekvieną žmogų vis kitaip. Pas vieną jis gali išaugti per metus, pas kitą- per keletą mėnesių, pas trečią- per keletą dienų, ketvirtam prireiks tik akimirkos. Viskas priklauso nuo žmogaus noro, nuo to, kaip jis dirba su savimi. Reikia ne tik išauginti šią gėlę, bet ir nuolat ją palaikyti savo Meilės jėga, kad ji nenuvystų ir nežūtų. Šį pastovų auginimo jausmą žmogus laiko pasąmonėje, arba, tiksliau pasakius, kontroliuojamos nutolusios sąmonės lygyje. Kuo daugiau žmogus atiduoda Meilės šiai gėlelei, tai yra mintimis ją puoselėja, saugo nuo negatyvaus aplinkos poveikio, tuo daugiau gėlelė auga. Ši gėlelė maitinasi Meilės energija, pabrėžiu, vidine Meilės energija. Ir kuo daugiau žmogus yra Meilės viskam jį supančiam, visam pasauliui, būsenoje, tuo didesne tampa ir gėlelė. O jei žmogus pradeda pykti – gėlelė silpnėja, pratrūksta stipri neapykanta – gėlelė nuvysta, serga. Tada būtina maksimaliai pasistengti, kad ją atstatyti. Tai tarsi savotiška kontrolė.
Ir štai tada, kada ši gėlelė pražysta, pradeda didėti savo matmenyse, vietoje kvapo ji pradeda spinduliuoti vibracijas, taip vadinamus leptonus ir gravitonus, galite vadinti kaip norite, tai yra Meilės energiją. Žmogus jaučia šios gėlės žiedlapių virpėjimą, nuo kurių vibruoja visas jo kūnas, visa erdvė aplink jį, spinduliuojantys į pasaulį Meilę ir Harmoniją.
-Ar tai kažkaip juntama fiziniame lygmenyje?- paklausė Ženia.
-Taip. Lotosas pasireiškia tarsi deginimu, saulės rezginio srityje, besiliejančia šiluma. Tai yra, tie pojūčiai atsiranda saulės rezginio srityje, ten, kur, kaip sako legendos, ir yra Siela. Iš ten pradeda sklisti šiluma. Visa esmė tame, kad kur tik jūs beatsidurtumėte, su kuo būtumėte ir ką bedarytumėte ar galvotumėte, jūs nuolat turite jausti šią šilumą, šilumą, kuri, vaizdžiai sakant, sušildytų ne tik kūną, bet ir jūsų Sielą. Ta vidinė Meilės koncentracija yra pačiame žiede. Kuo daugiau žmogus juo rūpinasi ir puoselėja, išaukština šią Meilę, tuo labiau jis jaučia, kad šis žiedas auga ir apgaubia jo kūną savo žiedlapiais ir jis yra didžiulio Lotoso viduje.
Ir štai čia ateina labai svarbus momentas. Kai žmogus pasiekia tą momentą, jog lapeliai jį apgaubia iš visų pusių, jis pradeda jausti du žiedus. Vieną savo viduje, po širdimi, kuris nuolat šildo vidinės Meilės jausmu. Kitas, didelis, lyg astralinis šio žiedo apvalkalas, apgaubia žmogų ir, iš vienos pusės, spinduliuoja Meilės vibracijas į pasaulį, o iš kitos pusės, saugo patį žmogų nuo negatyvaus kitų žmonių poveikio. Čia suveikia priežasties-pasekmės dėsnis. Kalbant fizikos terminais, įvyksta banginis ryšys. Paprasčiau sakant, žmogus pradeda spinduliuoti gėrio bangas, sustiprindamas jas per Sielą daug kartų ir tuo pačiu sudarydamas palankų banginį lauką. Šis jėgos laukas, kurį nuolat jaučia ir savo Meile palaiko žmogus, palankiai veikia ne tik jį patį, bet ir supantį pasaulį.
Kas įvyksta, kas diena atliekant šią praktiką? Pirmiausia, žmogus pastoviai kontroliuoja savo mintis, mokosi koncentruotis į gėrį. Todėl jis automatiškai negali linkėti kam nors blogo ir būti negatyvus. Juk ši praktika kasdieninė, kas sekundinė. Ir tai visam gyvenimui. Savotiška dėmesio atitraukimo metodika, kadangi su blogomis mintimis negalima kovoti prievarta. Per prievartą nebūsi mielas. Todėl reikia nukreipti dėmesį. Ateina negatyvios mintys, žmogus susikoncentruoja ties savo gėlele, atiduoda jai savo Meilę, ir taip, dėka šio įgūdžio, užmiršta visą blogį.. Arba perjungia sąmonę į kažką kitą, pozityvaus. Bet gėlelę jis jaučia nuolat: einat miegoti, atsibudus, kuo beužsiimtų – mokslu, darbu, sportu ir taip toliau. Žmogus jaučia, kaip jo viduje užverda Meilė, kaip jos srautas juda krūtinėje, nuteka jo kūnu. Kaip ta gėlelė pradeda jį šildyti iš vidaus ypatinga šiluma, Dieviška Meilės šiluma. Ir kuo daugiau jos atiduoda, tuo daugiau jos pas jį išauga. Pastoviai spinduliuodamas Meilę, žmogus pradeda žiūrėti į žmones jau iš Meilės pozicijos. Ir kas labai svarbu, žmogus susiderina su gėrio dažniu.
O gėris – tai sėkmė, laimė, sveikata. Tai viskas. Žmogui pagerėja nuotaika, tai palankiai atsiliepia psichikai. Būtent centrinė nervų sistema yra pagrindinė organizmo veiklos reguliuotoja. Todėl dėka šios dvasinės praktikos gerėja jūsų sveikata. Be to žmogui pradeda labiau sektis gyvenime, nes jis su visais randa bendrą kalbą. Niekas su juo nenori susipykti, jis visur tampa laukiamas. Jam nekyla didelių problemų. Kodėl? Todėl, kad jei jo gyvenime kažkas vyksta, nes gyvenimas yra gyvenimas, jis priima šiuos pokyčius visai kitaip, nei dauguma. Nes jis pradeda matyti pasaulį kitaip, ir tai jam padeda rasti optimaliausią sprendimą. Nes tokiame žmoguje prabunda gyvenimo Išmintis.
Na ir svarbiausia – žmoguje prabunda Siela. Jis pradeda jausti save Žmogumi, pradeda suprasti, kas yra Dievas, kad Dievas yra visur esanti substancija, o ne keleto idiotų fantazija. Jis pradeda jausti Dievo buvimą savyje ir kaupti šią jėgą savo teigiamomis mintimis ir jausmais. Jis nebesijaučia vienišas šiame pasaulyje, nes Dievas yra jame ir su juo, jis jaučia realų Dievo buvimą. Yra toks posakis: Tas, kuris yra Meilėje, yra Dieve, ir Dievas jame, nes Dievas yra pati Meilė. Taip pat labai svarbu, kad žmogus pradeda jausti gėlės aurą, kuri yra ir viduje ir aplink jį.
-O kaip jaučiama ši aura aplink kūną?- paklausė Stasas.
- Po kurio laiko pradedi matyti šią vibraciją kaip lengvą švytėjimą. Oras tampa lyg ryškesnis ir labiau permatomas, o aplinkinis pasaulis- sodresnių spalvų. O nuostabiausia, kad ir kiti žmonės pastebi tavo pasikeitimą. Senovėje sakydavo, žmogus „šviečia, spindi". Tai štai, tai ir yra to, įdirbto pačio žmogaus Meilės, bangų lauko švytėjimas. Supantys žmonės irgi pradeda jausti šį lauką. Jiems malonu, kad toks žmogus yra šalia, jie irgi pradeda jausti džiaugsmą, esant šalia. Daugelis žmonių išgyja būdami šalia. Jiems tampa lengviau, tik jam esant šalia, prie tokio žmogaus renkasi visi, atverdami savo sielas. Tai yra žmonės jaučia Meilę. Tai atverti Širdies vartai, pakeliui pas Dievą. Tai yra tai, apie ką kalbėjo visi didingieji ir apie ką kalbėjo Jėzus, kai sakė: „Įleisk Dievą į savo Širdį".
Ši „Lotoso " dvasinė praktika žinoma nuo laikų pradžios. Nuo senovės buvo manoma, kad „Lotosas" pagimdo dievus, „Lotose" atsibunda Dievas, ta prasme, kad, esant vidinei Harmonijai ir Meilei, prabunda dieviška dalelė- Siela. Žmogus nuolat rūpinasi savo žiedu, nuolat kontroliuoja savo mintis ir emocijas, kad „Lotosas" nenuvystų.
-Tai ten iš tiesų išauga tikra gėlė?- nustebęs paklausė Slavikas.
-Ne. Materialios gėlės ten aišku nėra. Tai lyg vaizduotės žaismas. Šį procesą galima pavadinti ir kitaip: dieviškos Meilės prabudimas, nušvitimo pasiekimas, pilnas susijungimas su Dievu- „Mokša“, „Dao“, „Sinto“. Vadink tai, kaip nori. Bet tai tik žodžiai ir religija. O tai yra tiesiog teigiamų minčių ir Meilės jausmo dėka sukurtas tam tikras jėgos laukas, kuris, iš vienos pusės, veikia realybę aplinkui, o iš kitos pusės, pakeičia žmogaus proto suvokimo vidinį dažnį.
